l-i-t-a 
Jolita:) | Motinos diena
1849 d atgal  Citata('590745','590745','5','3498')">Pranešti apie šlamštąMotinos diena |  |
Motinos diena švenčiama pirmąjį gegužės sekmadienį. Ši šventė lietuviams žinoma dar nuo senų senovės. Šią dieną motinas sveikina vaikai ir vyrai, tądien jie stengiasi už jas atlikti visus namų ruošos darbus. Motinos diena ne šiaip sau švenčiama pavasarį. Motina tapatinama su žeme. Kaip ji išaugina vaikus, taip žemė išaugina derlių. Taigi pavasarį, kai garbinama žemė, kad būtų derlinga, nepamirštamos ir motinos. Pasveikink savo mama!(eilerasciai) Mama, geriausias žmogus pasauly, Mama, tai meilė stipri. Mama, tai švelniausias žodelis, Kurį aš ištarti galiu.
O buvo saulės, vėjo - buvo visko, svajonių laivas blaškės audrose. Ne kartą ašara žvaigžde sutvisko, ne kartą džiaugsmas degė akyse. Praskriejo metai, kaip viesulu praėjo. O tu likai švelni, likai rami, Nes tu skausmus ir negandas mokėjai Paverst šypsniu, praskaidrint viltimi.
Mieloji mama, tu buvai ir liksi Audringoj jūroj švyturiu mieliausiu. Kaskart sudrėkusiom akim vaikus sutiksi Ir apie jų klaidas, džiaugsmus kas kartą klausi. Sugrįžti trokštame kur tu, Kur senas beržas, kur gimtinė, Ir prisiglaudus paklausyt, kaip šlama Širdy tavojoj meilė begalinė.
Švelnumas delno, likusio ant mano skruosto... Sūrumas ašaros akių giliajam žydrume... Tu ateini iš ilgesio platybių krašto, apkloji liūdintį sušildančia skraiste; Ir norisi, kad jie - nebylūs žodžiai, tūnoję mano viduje, pasiekt pasaulyje jautriausią širdį; Ir, kad išgirstum - Aš myliu Tave.
Tik pažvelki, Mama, mes seniai užaugom Ir išskridom paukščiais iš Tavų namų. Tiktai Tu, mieloji, gimtą lizdą saugai, Kad sugrįžt galėtum, kai mums neramu. Tau atrodo vakar dar maži bėgiojom, Tu glaudei kiekvieną prie savo širdies. Šiandien Tau gėlių mes puokštę dovanojam Ir ilgiausių metų linkim iš visos širdies.
Geroji mama, mes užaugom. Kiekvienas jau savam kely. Šarma paglostė tavo plaukus, Bet dar ruduo toli. Tik tu mokėjai mus užjausti. Dažnai pavargus nuo darbų. Dar kartą leiski prisiglausti Prie tavo rankų nuostabių. Ir šiandien tariam mes visi - Brangiausia žemėj Tu esi.
Mes visuomet vaikai prie tavo kojų, MAMA, Po tavo glostančia ranka mes vėl maži, Delne Tu mūs kelius ir klystkelius neši, Vedies atgal į erdvų, skambantį vaikystės namą. Mes visuomet vaikai prie tavo kelių, MAMA, Ir kaip vaikai, mes žadam būt geri, O Tu žiūri, Tu taip šiltai žiūri, Kaip mes apleidžiame vaikystės erdvų namą. Nuo žemės delno kyla žalias daigas, Viršum galvos - padangių žydruma. Aš bėgau prie Tavęs, kaip mažas vaikas, Tave ir saulę šaukdamas "Mama". Tu man sakau, tu man kartoji, mama: Yra keliai, keleliai ir takai, Kuriais į širdį, kaip į bendrą namą, Ateina žmonės - dideli vaikai.
Tu vėl liūdna, brangioji Mama, Širdy Tau vėlei neramu. Galbūt ir vėl Tau širdį skauda Dėl savo augančių vaikų. Neverk suprantame jau, Mama, Ką reiškia žodis "nedaryk" Ir kartais, kaip sunku bebūtų, Tu skausmo ašarą nuryk. Dėkojam Tau, brangioji Mama, Už tai, kad Tu buvai griežta, Kad viską mums seniai atleidai Ir dar už tai, kad Tu - Mama.
Už viską Tau dėkojam, Mama, Tu mūsų laimė, džiaugsmas ir viltis. Kai tu drauge, mums visad būna gera, Ir niekad nebaisi jokia lemtis. Prisimenam, kaip tavo rankos švelnios Galvelę glostė, gynė nuo skriaudų, Kaip duona liepsnojantis Tavasis delnas Mums šluostė ašaras nuo užverktų akių.
Tau norėčiau, Mama aš atverti širdį Ir gražiausiais žodžiais viską išsakyti Kai sunku šioj žemėj vienišai klajot Ir toliausiai būti nuo tavęs mamyt. Dėkui tau už nemigo naktis, Už mokymą pažint gyvenimą, Už meilės, Džiaugsmo kupinas akis, Už viską tau dėkoju Mama.
Juk kūdikio verksmas gražiausia daina, Juk kūdikio džiaugsmas-mamos dovana Ir nemigo naktys netenka reikšmės, Kai lupos dukrytes tau "mama" šnibždės!
Mama, mano mama, aš tave myliu, Tau vėjelis šlama tarp margų gėlių. Tau karšta saulytė duoda spindulių, Dar karščiau mamyte, aš tave myliu! Mama, geriausias žmogus pasauly, Mama, tai meilė stipri. Mama, tai švelniausias žodelis, Kurį aš ištarti galiu.
Mes užaugom, iš namų išėjom, Rodos, tik ilsėkis, būk rami. O juk rūpesčių nesumažėjo Nuo tada, kai buvome lopšy. Pakely gimtinės medžiai šlama Ir svaigina žiemos vėsa. Tu labai mums reikalinga, Mama, Laukianti, atleidžianti, gera visados.
Šią džiugią dieną pas Tave skubu Su žodžiais ilgesio ir meilės pagimdytais, Man niekas kitas šiandien nesvarbu, išskyrus laimę Tavo akyse Mamyte.
Numegzk man Margą pirštinėlę, Apskleisk gėlėtą skarelę... Dar daugel metų, Sengalvėle, žydėki mums obelėle !
Kai tylus medžiai tyliai ošia, Kai švelnios bangos paliečia tave, Kai jūros žvaigždės tavo galva puošia, Kai skamba seno žvėjo vieniša daina, Kai vėjas suvelia tau plaukus Ir suklykia žuvėdra skambančiu balsu, Tada sakyk gi, mama, užsimerkus: "Gyvenimas yra gražus!"
Kaip noretusi pasakyti tiek daug, bet širdis neišsirenka tinkamų žodžių. Kaip norėtųsi būti šalia ir tiesiog apkabint, bet atstumas skausmingai viską užgožia. Lieka mintys ir žodžiai, neištarti žodžiai, kuriu niekas ,išskyrus TAVE, nesupras... Viskas telpa TAVY, Tavo žodyje "MAMA".
Pasėdėk parymuok sidabruotą galvą parėmus, Tolsta, tolsta gražiausi gimtinės takai: Žinom, kad atiduotum savąją širdį, Kad laimingi tik būtų tavieji vaikai. O dienos liudnos ir laimingos, Ištirpsta džiaugsmo šurmuly. Te nieko šiandien tau nestinga, Aplinkui šypsos artimi... Dėkinga Tau, kad pašaukei gyventi, kad dovanojai saulės šviesa, dangu. Ir šiandien noriu Tau aš nusilenkti Ir prisiglausti vėl prie tavo rankų. Tau noriu viską, viską pasakyti, Pasidalinti nemiga per puse... Žinau, kad lizdo nevalia draskyti, bet prie taves juk amžinai nebusiu.
Motule, mama, paklajot eime. Į pilką kelią už vaikystės sodo... Sakyk juk ta pati žolė kieme, Tik savo amžium jau kitaip atrodai. Pasiklausyki Tu šnaresio lietaus, Lyg vaikščioja kažkas ir glosto pirštais Tik šiandien mama supratau, Kad praeitis ne taip lengvai numiršta.
Tu langus drobule balta uždenk, Lai šoks naktis už lango šokį trankų. Ir leiski prieš Tave man nusilenkt, Ir išbučiuot kiekvieną raukšlę rankų.
Mes visa laika mama, Taves prašom Atgal gražindami labai mažai Dėl to namu visai nudile slenksčiai Dėl to pabale ir tavi plaukai... Pasek man pasaka... - ir sekdavai... man padainuok... - ir dainavai... aš noriu miego... - o Tu jo nenorėjai ...aš valgyt mama- bėgai tekina... Ir taip mes klausėm, prašėm, reikalavom, Nejausdami, kad pavargsti dažnai, Nebuvo Tau kada dejuot, nebuvo mama sustot kada - vis rupesčių šimtai. Užauginai mus gerumu sušildžius Atradome visi savus kelius. Tiktai Taves mes mama pasiilgstam Parbėgam vis į mus namus gimtus. Už viską mama Tau neįšdėkosim, Tik ačiū, kad dorais užauginai. Ir, kad saviems anūkams širdį dosniai Dalintum taip, kad mums, kad dalinai. Ilgų tau metų, laimės didelės, Tai žodžiai mama, iš visos Tavų vaikų širdies !
Mama, obelėle sodo pakrašty, Stovi pasirėmus, laukdama vaikų. Saugai mūsų juoką savo atminty, Tik šalia tavęs galiu dar būt vaiku.
Gegužis. Tavame daržely pražydo tulpės raudonai, Aš vėl ištrūkusi atlėksiu pienių žvaigždėm pražydusiais laukais. Tavo rankelm pasodintos obelėlės saugo vaikystės pasakas ramiai. Dievuli, saugok mano motinėlę, apdovanoki metais ją ilgais.
Pro langą širdies kukliai žvalgos jaunystė, Nors žino, kelių atgalios nebėra, O dienos vis krinta pūkais, kasos žilsta, Motule, tu mums tarsi saulė balta. Brangi, kaip gyvenimo ištakų vingis. Sava, kaip prie kūno prigludus marška. Vienintele mūsų, tegu ilgai girdis Gegutės kukavimas tavo sode...
Mamytei žibuoklių priskinsiu,
Parbėgsiu namo takeliu
Ir garsiai garsiai ištarsiu,
Kad aš ją begalo myliu..
Žydi rožės,
Žydi tulpės,
Noris būt šalia tavęs,
Sveikinsiu tave mamyte,
Su pavasario diena!
Mama, mano mama, aš tave myliu,
Tau vėjelis šlama tarp margų gėlių.
Tau karšta saulytė duoda spindulių,
Dar karščiau mamyte, aš tave myliu!
Mama gražiausias žodis žemėj, į jį sutelpa visi kiti. Ji lyg angelas, lyg fėja. Nors jos nėr dabar arti.. Jai dėkoju už gyvybę ir, kad vaikštai šia Žeme. Jai norėčiau nuskint saulę ir surink visas žvaigždes. Bet, deja, aš negaliu, nors labai aš ją myliu..
Meilė mamai pats tyriausias jausmas todėl ir myliu..
Mama toks galingas žodis suteikiantis gyvenimą..
Gyvenimas nueitas tavo kelias, iš kurio negrįžtamai mes pasitrauksim..
Bet prieš pasitraukdami mes pamąstykim ar viską padarėme gerai, gal laiko dar yra klaidoms toms ištaisyti, o gal jas ištaisys kiti?
Tad gal gyvenkime taip, kad nereikėtų nieko taisyti nei tau, nei kitiems..
Išmokei tu mane dėlioti šventą kryžių
Ir palydėjai iš margų lankų.
Dabar, kai spusteli čia juodos valandos sugrįžę,
O, mama! Be Tavęs sunku, sunku.
Mama, miela Mama, Tu kaip rasos lašelis.
Spindintis saulės spinduliuose.
Mama, miela Mama, Tu kaip tyras vanduo.
Kuris teka gražiausia mano gyvenimo upe.
Mama, miela Mama, Tu mane atvedei į šį patį gražiausią kelią,
Kuriuo aš einu.
Tu mane supratai kai man buvo labai sunku, Dėkoju tau už tai.
Ačiū Ačiū Ačiū!
Mama, miela Mama, Tu mane atvedei į gražiausią vietą,
Kurią aš prisiminsiu visą savo laiką!
Mama, miela Mama, Tu mane visada mylėjai ir mylėsi!
Ačiū tau labai! Praeina metai, kaip šešeliai nykus,
Praeina metai, kaip šviesi žvaigždė,
Tik Tu, tik Tu, su baime juos sutikus,
Tik Tu lieki, silpna žmogaus širdie ...
žmogaus širdie, ant amžinojo kelio,
Kiek daug, kiek daug tu garbini stabų !
Drebi pabūgusi trapaus rudens lapelio,
O nebijai nei vėtrų, nei žaibų.
Į vetrą puoli, kaip balta plaštakė
Pats žaibus sukeli, pats jų tvane plakies,
Kol nesudegs gyvenimas, kaip vaško žvakė
Kol amžių ryto saulė patekės.
Pažvelk, mamyt, pro langa -
Tyliai žvaigždės krenta,
Ir tylumoj - ant gatvių, ant stogų
Vėjelis švelniai glosto Tavo plaukus
Te širdyje Tau būna lengva
Ir skaidru.
Nuo žemės delno kyla žalias daigas,
Viršum galvos ? padangių žydruma.
Aš bėgau prie Tavęs, kaip mažas vaikas,
Tave ir saulę šaukdamas "Mama".
Tu man sakau, tu man kartoji, mama:
Yra keliai, keleliai ir takai,
Kuriais į širdį, kaip į bendrą namą,
Ateina žmones - dideli vaikai.
Numegzk man
Margą pirštinėlę,
Apskleisk gėlėtą skarelę...
Dar daugel metų,
Sengalvėle,
žydėki mums obelėle !
Nejaugi tau septyniasdešimt, mama,
Nejaugi tiek jau nuvedė takai ?
Kiek kartu aušros aušo, naktys temo
Nejaugi tavo jau žili plaukai.
Mes laimės palinkėsim, kažin kur bebūtum,
Kantrybės, nuolankumo, meilės amžinos...
Nei liutys rudeninės, nei šiaurės vėjo gūsiai,
Tavo namų šilumos neblaško niekados.
Mes visuomet vaikai prie tavo kojų, MAMA,
Po tavo glostancia ranka mes vėl maži,
Delne Tu mus kelius ir klystkelius neši,
Vedies atgal į erdvų, skambantį vaikystės namą.
Mes visuomet vaikai prie tavo kelių, MAMA,
Ir kaip vaikai, mes žadam būt geri,
O Tu žiuri, Tu taip šiltai žiuri,
Kaip mes apleidžiame vaikystės erdvų namą.
Mamyte, mama, langus drobule balta uždenkit,
Lai šoks naktis už lango šokį trankų.
Ir leiskit prieš Jus mums nusilenkti,
Ir išbučiuot kiekvieną raukšlę rankų.
Nepamirskite pasveikinti mamos!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!
---
Jei kasdien atiduoti vakariene priešui, galima įsigyti draugą.
....:D
Komentarai: 2 Peržiūrėjo: 6545
Žymos: tau mama |
